She was driving Ben to a friend’s house, and this added journey was the cause of some irritation in her day; she had too much else to do. Though she did like the privacy of the car, the feeling of his voice coming over her shoulder as she checked the mirror and slowed to make a turn. He was up on the booster seat—Ben was small for eight—and he looked out the window at suburban streets and parked cars, while she used his mobile phone to map the route. She had it down by the gearshift, propped up on the gray plastic fascia. It was hard to read the little arrow through the disaster of Ben’s cracked screen—the thing was rarely out of his hand, unless he dropped it. Now he looked out on the real world as though mildly surprised it was there.“I don’t like Barry McIntyre,” he said.
“No? Why not?”
They had their best chats in the car. If they’d been at home, he would have said, “Dunno,” or “Just . . .” In the car, he said things like “I like boys, though. I do like boys.”
“Of course you do.”
She wondered why he couldn’t speak when they were face to face. What was it about her eyes on him that made him shrug and shift under his clothes?
“You are a boy.”
“I know that,” he said.
Of course, she was his mother, so when she looked at him she was always checking him over to adjust or admire. Though she tried not to. She really tried not to turn into the kind of woman who said, “Sit up straight,” or “Leave your hair alone.”
“Well, then.”
She glanced at the rearview mirror and saw only the side of his head. His coarse hair was darkening through the winter. In a year or two, it would be fully brown.
“I just hate basketball.”
“Do you?”
“I really do.”
Recently, he had used the word “gay” as an insult. “That’s so gay,” he’d said at dinner, and his little sister missed a beat.
“Of course you like basketball,” she said warmly. That lie.
He did not answer.
“Does Barry McIntyre play basketball?”
In the rearview mirror, she saw his hand move toward his hidden face.
“Leave your nose alone!” she said.
It was hard not to. They were so temporarily beautiful, her children. They were so perfect, and then they were not perfect. She loved them too much to let them be.
She drove on while he watched the Dublin suburbs: spring trees, semidetached houses, a bundled old citizen walking her dog. The phone app was taking her down a familiar street, though it was an unfamiliar route, one she would not have known to take herself. Ben’s friend was called Ava, and she was new. She lived in St. Clare Crescent, which was somewhere near the motorway, apparently. But they did not take the motorway; they took a network of small streets, some of which she had driven down before—this was the way to the garden center, that was the way to the dog groomer’s—without knowing that you could cross from one to the other if you turned at the right place.
“Would you rather?” Ben said, then he stopped.
If you did not let Ben know that you were listening, he would refuse to continue.
“What?” she said, finally.
And, now that he knew he had her full attention, he said, “Would you rather drink a cup of lava or be drowned in a lava lake?”
“Oh, Christ.”
“Would you rather?”
“Not this again.”
“Which?”
“You can’t drink lava.”
“Yes, you can.”
“In a cup?”
“A stone cup.”
“I’ll take the lake.”
“Would you rather fall off a roof or have a tree fall on your head?”
He was obsessed with choices, especially impossible ones.
“Neither. I would rather neither of those things happened to me.”
“Would you rather fall off a roof,” he insisted, “or have a tree fall on your head?”
Maybe he was obsessed with death itself. There was no getting out of it, one way or the other.
“Roof,” she said.
“O.K.”
“What about you?”
“Yeah, roof,” he admitted.
“Not your best,” she said.
He paused, took the challenge.
“Would you rather be stung to death by fire ants or strung up by your toes from a big crane until your head burst?”
“Lovely!”
He would keep going until she was completely stuck.
“Crane, please.”
“Would you rather drown in the dark or be strangled in the dark?”
He would keep going until she was actually dead.
“Seriously?”
“A huge dark lake full of eels.”
“Really not. Absolutely not. I would not rather.”
She was taken, as she drove, by the memory of a night swim, many years before Ben was born. It was in a lake, in the Irish countryside; a gang of them coming back from the pub, no moon, no sex, at a guess—not that morning, or the night before, when they were supposed to have their holiday-cottage sex—and she pulled her dress up over her head as she made her way, in the darkness, toward the lake. Of course there was a man in the group who was not, actually, the man she was seeing at the time; he was some other, forbidden man. And neither of these men would later become the father of the boy now sitting in the back seat. Getting naked in the deserted woodland in the middle of the night was a taunt to both of them—either one would do. It was all a long time ago.
The dress was a blue linen shift, loose and practical, her underwear possibly quite fancy and impractical in those days before booster seats and children with sleepovers and phones that told you which way to turn. Her body also a finer thing, back then, if only she had known it. And she was drunk, so the pathway down to the little boardwalk was patchily remembered, her experience at the time also patchy, though it slowed and cleared when she dropped her dress onto the still-warm wood and looked out over the water. There were turf grains in the silk of it that turned the lake brown, even in daylight. Now, at midnight, it was darker than you could imagine, so it was like a sixth sense, the feeling of open space in front of her. When she looked down, she saw the blackness gleam, like oil. She sat at the dock’s edge to unclip her fancy bra and shrugged it off. A man’s voice telling her to stop. Another man saying nothing. A woman’s voice, saying, “No, really, Michelle.” And she was in. She pushed out from the wooden lip as she dropped down into it, was swallowed in a bang of water that turned to a liquid silence, then she struggled back up to where the air began. Black water into black air.
As she rose and turned, she could feel the alcohol swell under the surface of her skin, and the water was not so much cold as numb. Or she was numb. The water slipped past her as she hauled her way through it, in a long, reaching overarm that took her away from everyone, even as she seemed to stay in the same place. She could tell by their voices that she was moving—the fragments of sound she caught as she plowed along the surface, out toward the center of the lake.
If it was the center. If it was even the surface she was swimming along. It was so dark and wet that it was hard to know if her eyes were closed or open. She was afraid that she was not quite level, as she swam, that she was tilting downward, afraid that when she turned her face up to inhale she would find only water. The shouts from the bank were more sporadic now; it was as though they had given up on her as she circled or tried to circle back toward them, because the scraps of sound gave her a sense of horizon and it was important not to lose this. She needed to know which way was up. She pulled the water along the sides of her body, and though she twisted into it as she went, she was not sure that she was making the turn. She should just stop a moment and get her bearings, but she could not stop; she did not want to. It was—this was the secret, sudden thing—so delicious. Not knowing which way was which, or where the edges were. She was dissolved by it. She could drown right now and it would be a pleasure.
She caught a flash of her white arm, a sinewy gleam that she followed—her body its own compass—until she heard, on the bank, the voice of the man she was supposed to sleep with, saw the intermittent cigarette glow of the man she was not supposed to sleep with (and never did, for some reason; perhaps she had him fully spooked). Her big statement was a little undercut, in the shallows, by the sharpness of the stones in the silt under her feet as she made her way up out of the lake, toward recrimination and cold-skinned sex.
She woke up the next morning with a start, the previous night’s slightly watery consummation already forgotten, wasted. It had happened without her. She sat on the edge of the bed and pulled air into her lungs. She was alive. And she put this fact into her mind. Jammed it right in the center of her mind. She could never do that again. She was twenty-four years old, and she was giving up death. Drunk or sober, there would be no more lakes after dark.
“You know, Ben, you should never swim at night,” she said now, more than twenty years later, sitting in her Hyundai hybrid. Accelerator, brake, mirror, clutch.
“Would you rather?” Ben said.
“No, really, you have to promise me not to do that, ever. Not in a lake, because there is no salt in a lake to hold you up, and especially not in the sea. You must always respect the sea. It’s bigger than you. Do you hear me? And you must never, ever swim if you have taken alcohol, or even if your friends have. If a friend has had a couple of beers when you are a teen-ager and he says, ‘Come on, it’ll be fun!,’ what do you say?”
“Would you rather,” Ben said, patiently.
“No, I wouldn’t. I really would not rather. I would not rather die one way or the other way. What is your problem, Ben?”
They were in a street of newly built semidetached houses, depressingly small and endlessly the same. Tiny gardens: rowan tree, cherry tree, silver birch, ornamental willow—a horrible pompom on a stick. She did not know what she was doing in this place. It was coming to catch her, even here. It was coming to catch her children—her own foolishness; it had followed her out of the water. The night swim was not the end of it; she had been in thrall to death for some time afterward—months, a year. Because of course you could leave the lake but you could not leave desire itself, and all its impossibilities.
Though something was made possible. Something was made real. Something was resolved by the existence of the child in the back seat.
“Would you rather,” Ben said, “live in a turkey or have a turkey live inside you?”
“What?”
“Would you rather,” he repeated, in a forbearing way, “live in a turkey or have a turkey live inside you?”
“That is a very good question,” she said.
“Would you rather?”
“That is a truly great question. That is the best one yet.” She reached to the car radio and switched it on, hoping to distract him.
“Is that the place?” The app told her to take a right. “Is that where Ava lives?”
“I don’t know.”
“She’s your friend.”
“No, she’s not. She’s not my friend. She’s just really, really pushy.” His hand rested, in anticipation, on the overnight bag beside him as she took the turn through large, open gates into a new development.
“Is this it?”
St. Clare Close, St. Clare Court. The little maze was set around an open green space, and in the center of the green was a grand, three-story building.
St. Clare’s itself.
There it was. All this time. She had lived five miles away from here, for a decade, and had never realized it was down this road, one she passed every so often, on her way somewhere else.
She had been driven here in a taxi nearly twenty years ago, when all around were green fields. She was terrified that the driver would know from the address that she was mad, though she wasn’t properly mad; she was just quite badly broken. She was sure he would know that there was a broken human being in his cab, that he would turn to sneer at her as they went through the gates, or as they were going up the driveway past tended gardens, to this large house, this facility.
The Sisters of St. Clare and St. Agnes. Private Nursing Home.
“Scraggy Aggy’s,” as it used to be known. The bin. She had typed the address into her son’s phone and thought nothing of it.
“Would you rather?” Ben said.
So that was why she had remembered the lake.
It was very strange, looking at the building from the outside. She had spent her time there in a small room and had seen the exterior perhaps twice: first in a skewed way, as she walked up the steps, and possibly once again in a backward glance when her father came to collect her. She had never gone into the gardens, which were now filled with smart new houses; it was possible that she had not been allowed. Or, more likely, she had not been supplied with clothes. She had slept a lot, or lain unmoving in her hospital-style bed. She did remember standing at a window—perhaps it was even that window on the third floor, where the building bulged out into a fat, round turret. She knew that the turret contained a flight of stairs and that she had looked out from the top of it, as a woman in a fairy tale might—though she was not in a fairy tale, she was in a fog of Mogadon, not to mention all the other junk she swallowed obediently, twice a day, wondering if she would ever, ever shit again. Nobody seemed to care about that. They cared about your feelings instead. Though “cared” was perhaps the wrong word. They observed your feelings.
“Mother,” Ben said—a word he used only when truly annoyed. She had forgotten to say “What?”
“What?” she said.
“Would you rather live in a turkey?”
“Is this the place?” she said. “Is this where she lives?”
She had slowed to a stop in the middle of the deserted street. A pair of tiny children, one of them just a toddler, were playing on the flight of broad granite steps that led up to the front door of the building that used to be Scraggy Aggy’s. The place had been turned into apartments—they probably cost a bomb. Other things came back to her as she looked at the façade: A foyer of sorts, where she had signed in. A large living room for the nuns, where her father had stood up from a chintz armchair as she walked through the door, ready to go home. It was the high-ceilinged room on the left, where the children’s mother had pinned the curtain back, to see that they did not wander far.
There had been a godforsaken day room where people went to smoke—she wondered where that was. They were all on twenty cigarettes a day, the broken ladies of the suburbs, with their trembling hands and their pretty dressing gowns. They’d sat in this stinking room, with its vinyl-covered armchairs, and looked at their wrists. She wondered who lived in that space now. Someone busy and young. Someone who put orchids on the sill of a window that had once been nailed shut. This person did not smoke. This person walked out of a lovely private flat into the public corridor where the sad people used to pace, all those years ago. Weeping, not weeping, silent, eying the pay phone.
“It’s No. 74.” Her son’s tone was one of bottomless contempt, and she saw that she had not moved, was stalled.
The toddler and the young child were actually contained by the steps, she realized. They stayed at the top, and peddled their tricycle on the flat surface. They did not approach the edge.
She had spent the past eight years of her life checking on the safety of small children.
The car rolled gently forward as Ben read out the numbers on the houses that faced onto the green: 67, 69, 71.
“Where are the evens?” she said, as they circled slowly around the back of the building as though driving into a trap. This is how her life had felt, just before it broke—everything had been too connected. And now it was happening again: the unwitting journey, the unfunny choices, the idea that her son knew, of course he did, you could smell it on her still: the brackish water of the lake.
She spotted the window of the day room, up on the second floor, and she was still up there, checking her wrists. Smoking away. Staring for weeks at a patch on the wall. Ben unknown to her. Her daughter unknown. They had not happened inside her body; they had not been born.
“There it is! Seventy-four, seventy-four!”
She stopped the car, pulled the hand brake, and twisted in her seat to look at her son, who was undoing his seat belt in the back. Ben glanced up at her, and he was beautiful. His hair needed a comb, and there was a gleam of something under his nose, but he was so very much himself. He looked at her from under long lashes, as though he had known her for a long time, and she was not inside the building. She was here now, on the outside, with him.
“Be good,” she said, as he grabbed the overnight bag and was gone. For a boy who didn’t like girls, he was quick getting to Ava’s front door.
“I’ll pick you up at eleven tomorrow.”
He came doubling back then. She thought for a moment that he wanted to kiss her goodbye, but he was just looking for his phone. She handed it through the window, then stuck her face out after it, for mischief.
“Mnnnnmm,” she said, puckering up. And he did kiss her, abruptly, before running back to the house, where Ava was now standing on the porch to welcome him in. A little blond pixie, with a sequinned heart on her T-shirt, jigging up and down at the sight of him.
The kiss was a clumsy thing. Fleshy. Swift. There was a dot of cold on her cheek, from the tip of his nose.
“Ben!” she shouted. “Hang on. Ben!”
“What?”
“I would rather have the turkey live inside me.”
“O.K.!” He took her answer quite seriously.
“No contest.”
It was just a question, she thought. And she checked the rearview mirror before pulling out.
♦
Published in The New Yorker print edition of the March, 9 2020, issue.
Ji vežė Beną pas draugę. Ši papildoma kelionė tądien ją šiek tiek suerzino. Ji ir taip turėjo ką veikti. Vis dėlto jai patiko automobilyje tvyrantis privatumo jausmas, patiko girdėti jai iš už peties atsklindant jo balsą. Žvilgtelėjusi į veidrodėlį ji kiek sulėtino greitį prieš posūkį. Benui buvo aštuoneri, savo amžiui jis smulkokas, todėl sėdėjo vaikiškoje kėdutėje, žiūrėdamas pro langą į priemiesčio gatves ir jose pastatytus automobilius. Ji tuo tarpu sekė maršrutą jo mobiliojo telefono ekrane. Telefoną buvo pritvirtinusi ant prietaisų skydelio, virš žemai įtaisytos pavarų perjungimo svirties. Buvo nelengva nepamesti iš akių mažos kryptį žyminčios strėlytės Beno katastrofiškai suskaldytame telefono ekrane – jis beveik nepaleisdavo to daikto iš rankų, nebent netyčia numesdavo. Dabar jis žiūrėjo pro langą į tikrą pasaulį, lyg šiek tiek stebėdamasis, kad jo išvis esama.
– Man nepatinka Baris Makintairas, – pasakė jis.
– Nepatinka? Kodėl?
Automobilyje jiems geriausiai pavykdavo pasišnekėti. Jeigu būtų namie, jis tikriausiai pasakytų „Nežinau“ arba „Nepatinka, ir viskas“. Bet jie buvo automobilyje, ir jis pasakė:
– Bet šiaip berniukai man patinka. Man tikrai patinka berniukai.
– Aišku, kad patinka.
Ji pasvarstė, kodėl jiems nepavyksta kalbėtis akis į akį. Kodėl į jį nukreiptas jos žvilgsnis vertė jį gūžtis ir muistytis po rūbais?
– Tu ir pats esi berniukas.
– Taip, žinau, – pasakė jis.
Žinoma, ji buvo jo motina, todėl žiūrėdama į jį visada arba tikrindavo, ar nieko nereikia pataisyti, arba juo grožėdavosi. Nors bandė taip nedaryti. Tikrai stengėsi nepasidaryti kaip viena iš tų moterų, kurios liepia vaikams sėdėti tiesiai arba nežaisti su plaukais.
– Tai ką gi.
Žvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį pamatė tik jo viršugalvį. Jo šiurkštūs plaukai per žiemą patamsėjo. Po metų ar dviejų bus visiškai rudi.
– Man tiesiog labai nepatinka krepšinis.
– Tikrai?
– Tikrai.
Neseniai jis pavartojo žodį „gėjus“ kaip įžeidimą. Per pietus apie kažką pasakė „Kaip koks gėjus“. Jo jaunesnioji sesutė iš netikėtumo užsikirto vidury sakinio.
– Tau gi tikrai patinka krepšinis, – draugiškai pasakė ji. Toks melas.
Jis nieko neatsakė.
– O Baris Makintairas žaidžia krepšinį?
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamatė jį kilstelint ranką prie veido.
– Neliesk rankomis nosies! – pasakė ji.
Buvo sunku susilaikyti. Jos vaikų grožis buvo toks laikinas. Jie buvo tokie tobuli, o paskui jau netobuli. Ji per daug juos mylėjo, kad paliktų ramybėje.
Ji važiavo toliau, o jis stebėjo Dublino priemiesčius: pavasarinius medžius, sublokuotus namus, šiltai prisirengusią pagyvenusią vietinę gyventoją, vedžiojančią šunį. Telefono programėlė juos vedė pažįstamos gatvės kryptimi. Pats maršrutas vis dėlto buvo nepažįstamas, tokiu ji neprisimena anksčiau važiavusi. Beno draugė buvo vardu Eiva. Nauja draugė, gyvenanti Šventosios Klaros gatvėje – atrodo, kad netoli greitkelio. Bet jie važiavo ne greitkeliu, o tarpusavyje susipynusiomis gatvelėmis. Kai kuriomis ji jau buvo važiavusi – štai ši veda į sodo reikmenų parduotuvę, o ana į šunų kirpyklą – nors net nenutuokė, kad viena veda prie kitos, tereikia reikiamoje vietoje pasukti.
– Ką rinktumeisi? – paklausė Benas, tada nutilo.
Jei neduodavai Benui ženklo, kad klausaisi, jis atkakliai nutildavo nebaigęs sakyti, ką pradėjo.
– Ką? – pagaliau paklausė ji.
Dabar, kai jau buvo tikras, kad visas jos dėmesys sutelktas į jį, jis pasakė:
– Ką rinktumeisi, išgerti puodelį lavos, ar paskęsti lavos ežere?
– O Jėzau.
– Ką rinktumeisi?
– Tik ne tai.
– Tai ką rinktumeisi?
– Lavos neįmanoma gerti.
– Įmanoma.
– Iš puodelio?
– Akmeninio puodelio.
– Imčiau ežerą.
– Ką rinktumeisi, nukristi nuo stogo, ar kad ant galvos užvirstų medis?
Jis buvo tiesiog apsėstas minčių apie pasirinkimus, ypač neįmanomus.
– Abu variantai blogi. Nenorėčiau nė vieno.
– Ką rinktumeisi, ar nukristi nuo stogo, – primygtinai toliau klausė jis, – ar medį ant galvos?
Gal labiausiai jį buvo apsėdusi mintis apie mirtį. Nuo jos bet kokiu atveju nebuvo įmanoma išsisukti.
– Stogą, – pasakė ji.
– Gerai.
– O tu ką rinktumeisi?
– Irgi stogą, – prisipažino jis.
– Šitą nelabai apgalvojai, – pasakė ji.
Jis kiek patylėjo. Priėmė iššūkį.
– Ką rinktumeisi, būti mirtinai sukandžiota skruzdžių, ar tol kyboti pakabinta už kojų pirštų ant didelio krano, kol sprogs galva?
– Gražiai pasakyta!
Jis nenustodavo, kol ji visiškai nebežinodavo, ką sakyti.
– Prašyčiau krano.
– Ką rinktumeisi, paskęsti tamsoje, ar būti pasmaugta tamsoje?
Jis nenustos, kol ji iš tikrųjų numirs.
– Rimtai?
– Dideliam ežere, pilnam ungurių.
– Tikrai ne. Nė už ką. Šito nesirinkčiau.
Važiuodama ji prisiminė naktinį pasiplaukiojimą prieš daugelį metų, dar iki gimstant Benui. Ežere, Airijos kaimo vietovėje. Jų draugija traukė namo iš baro. Naktis be mėnulio, tikriausiai ir be sekso – nei tą rytą, nei praėjusią naktį, kai jie lyg ir turėjo tuo užsiimti atostogoms išnuomotame vasarnamyje, ir tamsoje eidama link ežero ji nusitraukė suknelę per galvą. Draugijoje, aišku, buvo vyras, bet ne tas, su kuriuo ji tuo metu susitikinėjo. Tai buvo kažkoks kitas, uždraustas vyras. Nė vienas iš šitų vyrų netapo ant užpakalinės sėdynės dabar sėdinčio berniuko tėvu. Vidurnaktį nusirenginėdama dykrose ji šaipėsi iš jų abiejų – abu tam vienodai tiko. Viskas buvo seniai.
Suknelė buvo paprastai sukirpta iš mėlyno lino, laisva ir praktiška, o jos apatiniai rūbai tikriausiai visai prašmatnūs ir nepraktiški – tais laikais dar nebuvo vaikiškų kėdučių, pas draugus nakvojančių vaikų ir telefonų, aiškinančių, kokiu keliu pasukti. Jos kūnas anuomet taip pat buvo puikesnis. Jei tik būtų tą žinojusi. Be to, ji buvo girta, todėl prie jūros vedantį medinį takelį prisiminė tik miglotai, o visi jausmai taip pat priminė iš tamsos išnirusias skeveldras, regis, sulėtėjusias ir paryškėjusias vos jai spėjus numesti nusivilktą suknelę ant įšilusio medinio takelio ir pažvelgti į priešais plytintį vandenį. Šilkinis jo audinys buvo nubarstytas durpių grūdeliais, nuo kurių ežero spalva net dienos šviesoje atrodydavo rusva. Dabar, vidurnaktį, buvo tamsiau, nei galėtum pamanyti, tad prieš ją atsivėrusios erdvės jausmas prilygo šeštajam pojūčiui. Pažvelgusi žemyn, pamatė, kad tamsa mirguliuoja kaip pasiliejusi alyva. Ji atsisėdo ant prieplaukos krašto, atsisegė prašmatniąją liemenėlę ir kilstelėjusi pečius leido jai nuo jų nuslysti. Girdėjosi vyro balsas, sakantis kad taip nedarytų. Iš kito vyro nė žodžio. Moters balsas, sakantis: „Ne, Mišele, to tai jau per daug.“ Tada ji nėrė į jūrą. Atsistūmė nuo medinės briaunos ir įsimerkė į vandenį, kuris pasitiko ją staigiu smūgiu, iškart ją prarydamas ir čia pat apgaubdamas skysta tyla, tada ėmė įnirtingai irtis aukščiau, ten, kur vandens paviršiuje prasidėjo oras. Juodas vanduo perėjo į juodą orą.
Iškilusi į paviršių ir apsigręžusi pajuto, kaip po jos odos paviršiumi brinksta alkoholis, o vanduo atrodė ne tiek šaltas, kiek nejudrus. Gal nejudri buvo ji pati. Ji skynėsi kelią per vandenį ilgais, kibiais kraulio grybšniais, su kiekvienu toldama nuo kitų, nors ir atrodė, kad stovi vietoje, o vanduo slydo jos kūnu. Kad vis dėlto juda, galėjo pasakyti iš jų balsų, pavienėmis atplaišomis pasiekiančių jos ausis jai tebesiiriant ežero paviršiumi link paties jo vidurio.
Jeigu tai išvis buvo jo vidurys. Jeigu ji išvis plaukė jo paviršiumi. Buvo taip tamsu ir šlapia, kad ji gerai nė nesuvokė, ar jos akys užmerktos, ar atmerktos. Bijojo, kad plaukdama neišlaiko tiesios trajektorijos, kad grimzta gilyn, ir kad kai kitąkart kilstelės galvą įkvėpti oro, aplink bus tik vanduo. Nuo kranto atsklindantys šūksniai dabar skambėjo tik retkarčiais, lyg jos draugija būtų numojusi į ją ranka. Ji suko jų pusėn, ar bent bandė, nes jų balsų nuotrupos jai suteikė bent kokį atskaitos tašką, kurio buvo labai svarbu neprarasti. Jai reikėjo žinoti, kur viršus. Judėdama jautė, kaip vanduo sruvena jos šonais, bet nors ir visu kūnu nėrė į posūkį, nebuvo tikra, kad jai vis dėlto pavyko pasukti. Jai reikėtų bent akimirkai stabtelėti ir susivokti, kur atsidūrė, bet sustoti negalėjo. Ir nenorėjo. Ją buvo apėmęs – slapčia, netikėtai – labai malonus jausmas. Ta nežinia, kur kas yra, kur viskas prasideda ir baigiasi. Tas jausmas ją užvaldė. Jeigu dabar nuskęstų, patirtų dar didesnį malonumą.
Tamsoje ji pastebėjo savo pačios odos baltumą, švytintį raumeningos rankos šmėstelėjimą, lyg jos kūnas sau pačiam būtų tapęs kompasu. Tik tada išgirdo nuo kranto atsklindant vyro, su kuriuo turėjo miegoti, balsą, pamatė rusenančią vyro, su kuriuo miegoti neturėjo (kažkodėl ir nemiegojo; gal todėl, kad jį iš rimtųjų įbaugino), cigaretės švieselę. Sugrįžimo efektingumą šiek tiek apardė sekluma, ant kurios užplaukė, aštrūs dumble besislepiantys akmenys, aižantys jai pėdas, kol ropštėsi iš ežero į krantą, kur jos laukė gižūs kaltinimai ir šaltaodiškas pasimylėjimas.
Kitą rytą ji pabudo krūptelėjusi. Vakar galiausiai įvykęs šiek tiek vandeningas suartėjimas jau buvo išmestas, ištrintas iš atminties. Ji jame net nedalyvavo. Dabar atsisėdo ant lovos krašto ir į plaučius įtraukė oro. Ji buvo gyva. Ir gerai įsidėmėjo šį faktą. Įstūmė jį į patį savo minčių vidurį. Daugiau ji taip niekada nedarys. Jai buvo dvidešimt ketveri, ir ji atsisakė mirties. Nesvarbu, ar bus girta, ar blaivi, daugiau jokių plaukiojimų po tamsius ežerus.
– Žinai, Benai, tamsoje niekada neplaukiok, – dabar pasakė ji, praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, sėdėdama savo Hyundai hibridiniame automobilyje. Akceleratorius, stabdis, veidrodėlis, sankaba.
– Ką rinktumeisi? – paklausė Benas.
– Ne, rimtai, turi man pažadėti, kad taip niekada nedarysi. Nei ežere, nes ežere nėra druskos, kuri tave iškeltų į paviršių, nei juo labiau jūroje. Visada prisimink, kad jūrą reikia gerbti. Ji didesnė už tave. Girdi, ką sakau? Ir dar niekada, nė už ką neplaukiok, jeigu būsi išgėręs arba jeigu tavo draugai bus išgėrę. Kai būsi paauglys ir kai koks draugas išlenkęs kelis alaus sakys „Einam, taigi bus linksma!“, žinai, ką jam pasakyk?
– Ką rinktumeisi? – kantriai pasakė Benas.
– Ne, nesirinkčiau. Tikrai mieliau nesirinkčiau. Nenorėčiau mirti nei vienaip, nei kitaip. Kokios problemos, Benai?
Jie buvo naujų, slogiai ankštų ir visiškai vienodų blokinių namų pristatytoje gatvėje. Mažyčiai sodai: šermukšnis, vyšnia, karpotasis beržas, dekoratyvinis gluosnis – kaip koks atkarus bumbulas ant pagaliuko. Ji nežinojo, ką tokioje vietoje išvis veikia. Net čia viskas ją pasivijo. Vijosi net jos vaikus – tas jos pačios kvailumas. Išsekė paskui ją iš vandens. Naktiniu pasiplaukiojimu viskas nesibaigė; dar ilgai po to ji buvo įkalinta mirties vergovėje, kelis mėnesius, gal metus. Nes iš ežero išsilaisvinti, aišku, galėjai, bet ne iš paties troškimo ir visko, kas jame neįmanoma.
Vis dėlto kai kas tapo įmanoma. Kai kas tapo tikrove. Kai kas išsisprendė atsiradus vaikui, sėdinčiam ant užpakalinės sėdynės.
– Ką rinktumeisi, – pasakė Benas, – ar gyventi kalakuto viduje, ar kad kalakutas gyventų tavyje?
– Ką?
– Ką rinktumeisi, – pakančiai pakartojo jis, – ar gyventi kalakuto viduje, ar kad kalakutas gyventų tavyje?
– Labai geras klausimas, – pasakė ji.
– Ką rinktumeisi?
– Tikrai puikus klausimas. Šitas kol kas pats geriausias, – ištiesusi ranką ji įjungė automobilio radiją, tikėdamasi, kad nukreips jo dėmesį.
– Ar tikrai čia? – programėlė jai nurodė sukti į dešinę. – Ar čia gyvena Eiva?
– Nežinau.
– Ji tavo draugė.
– Ne. Ji ne mano draugė. Ji tik labai, labai įkyri, – jai pasukus pro didelius, atvirus vartus, vedančius į naują kvartalą, jis nekantriai uždėjo ranką ant krepšio, kuriame buvo supakuoti nakvynei skirti daiktai.
– Ar čia?
Šventosios Klaros gatvė, Šventosios Klaros rūmai. Aplink žalią pievelę buvo išsiraizgęs nedidelis labirintas, o jos viduryje stovėjo didingas triaukštis pastatas.
Pats Šventosios Klaros pastatas.
Štai ir jis. Buvo čia visą laiką. Ji dešimt metų gyveno už penkių mylių nuo čia ir niekada nežinojo, kad čia vedė tas pats kelias, kuriuo ji dažnai važiuodavo keliaudama kur nors kitur.
Beveik prieš dvidešimt metų čia ją atvežė taksi, kai aplink dar tebuvo vien žaliuojantys laukai. Ji baiminosi, kad iš adreso vairuotojas supras, kad ji pamišusi, nors iš tikrųjų pamišusi nebuvo, tik gana sunkiai sužeista. Buvo įsitikinusi, jog jis žinos, kad jo taksi sėdi sužeistas žmogus, kad jiems įsukant pro vartus arba važiuojant pro gražiai prižiūrėtus sodus į šį didelį namą, šią įstaigą vedančia alėja, atsigręžęs ims iš jos šaipytis.
Šventosios Klaros ir Šventosios Agnietės seserijos. Privatūs slaugos namai.
Kažkada ją dar vadindavo „Klaros Paliegnietės“ slaugos namais. Durnynu. O ji pati be menkiausio įtarimo įvedė adresą į sūnaus telefoną.
– Ką rinktumeisi? – pasakė Benas.
Tai štai kodėl ji prisiminė ežerą.
Buvo labai keista žiūrėti į pastatą iš lauko. Ten būdama daugiausia laiko ji praleido mažame kambarėlyje ir eksterjerą matė gal du kartus: pirma akies kampučiu, lipdama laiptais, paskui tikriausiai dar kartą atsigręžusi pasižiūrėti, kai jos pasiimti atvažiavo tėvas. Ji niekad nevaikščiodavo po sodus, kurių vietoje dabar buvo pristatyta naujų, šiuolaikiškų namų; gali būti, kad jai neleisdavo ten eiti. Dar labiau tikėtina, kad ji neturėjo tam tinkamų drabužių. Ji daug miegodavo arba tiesiog nejudriai gulėdavo panašioje į ligoninės lovoje. Prisiminė, kaip stovi prie lango – gal to trečiame aukšte, kur pūpsojo storas, apvalainas bokštelis. Ji žinojo, kad bokštelyje esama laiptinės ir kad anuomet ji stovėjo ant paties laiptų viršaus, kaip pasakos herojė – bet ji gyveno ne pasakoje, o Mogadono migloje, neskaitant dar krūvos šlamšto, kurį sąžiningai rijo du kartus per dieną, nerimaudama, ar kada nors dar šiks. Niekam daugiau, panašu, tai nerūpėjo. Jiems rūpėjo tik tavo jausmai. Nors „rūpėjo“ greičiausiai čia netinkamas žodis. Jie stebėjo tavo jausmus.
– Mama, – pasakė Benas. Šitą žodį vartodavo tik rimtai supykęs. Ji pamiršo pasakyti „Ką?“.
– Ką? – paklausė ji.
– Ką rinktumeisi, ar gyventi kalakuto viduje?
– Ar čia? – paklausė ji. – Ar ji čia gyvena?
Ji sulėtino greitį ir sustojo viduryje tuščios gatvės. Ant plačių granito laiptų, vedančių prie pagrindinių durų į pastatą, anksčiau žinomą kaip Klaros Paliegnietės slaugos namai, žaidė pora vaikų, vienas jų dar tik pradedantis vaikščioti kūdikis. Pastate buvo įkurti butai – tikriausiai kainuojantys krūvą pinigų. Žvelgdama į fasadą ji prisiminė kitus dalykus: vestibiulį, jei jį taip galima pavadinti, kur užsiregistravo atvykusi. Didelę vienuolių svetainę, kurioje jos tėvas pakilo nuo kartūnu aptraukto fotelio, kai ji įėjo pro duris, pasiruošusi važiuoti namo. Dabar tai kambarys aukštomis lubomis kairėje pusėje. Žaidžiančių vaikų mama buvo nuo jo lango atitraukusi užuolaidą, pro jį stebėdama, kad jie per toli nenuklystų.
Dar buvo Dievo užmirštas bendrasis kambarys, kur žmonės eidavo parūkyti – ji bandė prisiminti, kurioje pastato vietoje jis galėtų būti. Jos visos surūkydavo po dvidešimt cigarečių per dieną – palūžusios priemiesčių gyventojos drebančiomis rankomis ir dailiais chalatais. Jos sėdėdavo tame dvokiančiame kambaryje, vinilu aptrauktuose foteliuose, žiūrėdamos į savo riešus. Ji galvojo, kas dabar ten gyvena. Koks nors jaunas, užsiėmęs žmogus. Lange, kuris anksčiau buvo aklinai užkaltas, išstato orchidėjas. Nerūko. Iš gražaus buto išeina į bendrą koridorių, kuriuo prieš daugelį metų pirmyn atgal vaikštinėdavo liūdintys žmonės. Liedami ašaras, neliedami ašarų, tylėdami, šnairuodami į taksofoną.
– Septyniasdešimt ketvirtas, – jos sūnaus balse girdėti bedugnė panieka. Ji tik dabar suvokė, kad per šį laiką nė karto nesujudėjo, tik sėdėjo sustingusi.
Taip pat suprato, kad vaikas ir kūdikis buvo įsikūrę ant laiptų ir niekur toliau nesiruošė. Jiedu sėdėjo pačiame viršuje ir ant plokščio paviršiaus stumdė triratuką. Prie krašto net nesiartino.
Pastaruosius aštuonerius metus ji praleido tikrindama, kad maži vaikai būtų saugūs.
Automobiliui lėtai riedant pirmyn, Benas garsiai skaitė ant į pievelę atgręžtų namų užrašytus numerius: šešiasdešimt septintas, šešiasdešimt devintas, septyniasdešimt pirmas.
– Kur lyginiai? – paklausė ji jiems sukant palei užpakalinę didžiojo pastato pusę, lyg leidžiantis į spąstus. Toks prieš sugriūdamas buvo ir jos gyvenimas – viskas buvo per daug susiję tarpusavyje. Dabar viskas kartojosi iš naujo: neplanuota kelionė, nejuokingi pasirinkimai, mintis, kad jos sūnus viską žino. Aišku, kad žino, į ją vis dar įsismelkęs tas kvapas – sūroko ežero vandens.
Ji pastebėjo bendrojo kambario langą antrame aukšte. Ji vis dar ten buvo, žiūrėdama į savo riešus. Rūkydama. Savaičių savaitėmis spoksodama į lopinėlį ant sienos. Nepažinodama Beno. Nepažinodama savo dukters. Jie dar nebuvo atsiradę jos kūne; dar nebuvo gimę.
– Va kur! Septyniasdešimt ketvirtas, septyniasdešimt ketvirtas!
Ji sustabdė automobilį, patraukė rankinio stabdžio svirtį ir pasisuko sėdynėje taip, kad matytų sūnų, kuris automobilio gale atsiseginėjo saugos diržą. Benas pasižiūrėjo į ją. Jis buvo gražus. Jam reikėjo susišukuoti plaukus, po nosimi buvo matyti prikibęs kažkoks trupinėlis, bet jis buvo Benas, ir niekas kitas. Jis žiūrėjo į ją iš po ilgų blakstienų, lyg jau seniai būtų ją pažinojęs. Ji nebuvo to pastato viduje. Dabar ji buvo čia, lauke, su juo.
– Gražiai elkis, – pasakė ji. Jis pasičiupo krepšį ir per akimirką iššoko laukan. Kaip mergaičių nemėgstantis berniukas labai jau skubėjo atsidurti prie Eivos durų.
– Pasiimsiu tave rytoj vienuoliktą.
Tada jis atskubėjo pas ją. Akimirką ji pagalvojo, kad ji nori pabučiuoti ją atsisveikindamas, bet jis tik ieškojo savo telefono, kurį ji jam padavė pro langą, tada šelmiškai iškišo galvą.
– Mnnnnmmm, – pasakė, atkišdama lūpas bučiniui. Ir jis tikrai ją pabučiavo, skubriai, tuoj pat apsisuko ir tuoj pat nubėgo atgal prie namo, kurio tarpduryje jo jau laukė Eiva. Smulkutė šviesiaplaukė fėja su žvyneliais nusagstytu širdelės piešiniu ant marškinėlių. Taip džiaugėsi jį matydama, kad ėmė šokinėti aukštyn žemyn. Bučinys buvo nerangus. Mėsingas. Skubus. Sau ant skruosto ji jautė šaltą žymę, paliktą jo nosies galiuko prisilietimo.
– Benai! – šūktelėjo ji. – Palauk. Benai!
– Ką?
– Rinkčiausi, kad kalakutas gyventų manyje.
– Gerai! – jis kuo rimčiausiai priėmė jos atsakymą.
– Jokių abejonių.
Tai tik klausimas, pamanė ji. Ir prieš išvažiuodama žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
She was driving Ben to a friend’s house, and this added journey was the cause of some irritation in her day; she had too much else to do. Though she did like the privacy of the car, the feeling of his voice coming over her shoulder as she checked the mirror and slowed to make a turn. He was up on the booster seat—Ben was small for eight—and he looked out the window at suburban streets and parked cars, while she used his mobile phone to map the route. She had it down by the gearshift, propped up on the gray plastic fascia. It was hard to read the little arrow through the disaster of Ben’s cracked screen—the thing was rarely out of his hand, unless he dropped it. Now he looked out on the real world as though mildly surprised it was there.“I don’t like Barry McIntyre,” he said.
“No? Why not?”
They had their best chats in the car. If they’d been at home, he would have said, “Dunno,” or “Just . . .” In the car, he said things like “I like boys, though. I do like boys.”
“Of course you do.”
She wondered why he couldn’t speak when they were face to face. What was it about her eyes on him that made him shrug and shift under his clothes?
“You are a boy.”
“I know that,” he said.
Of course, she was his mother, so when she looked at him she was always checking him over to adjust or admire. Though she tried not to. She really tried not to turn into the kind of woman who said, “Sit up straight,” or “Leave your hair alone.”
“Well, then.”
She glanced at the rearview mirror and saw only the side of his head. His coarse hair was darkening through the winter. In a year or two, it would be fully brown.
“I just hate basketball.”
“Do you?”
“I really do.”
Recently, he had used the word “gay” as an insult. “That’s so gay,” he’d said at dinner, and his little sister missed a beat.
“Of course you like basketball,” she said warmly. That lie.
He did not answer.
“Does Barry McIntyre play basketball?”
In the rearview mirror, she saw his hand move toward his hidden face.
“Leave your nose alone!” she said.
It was hard not to. They were so temporarily beautiful, her children. They were so perfect, and then they were not perfect. She loved them too much to let them be.
She drove on while he watched the Dublin suburbs: spring trees, semidetached houses, a bundled old citizen walking her dog. The phone app was taking her down a familiar street, though it was an unfamiliar route, one she would not have known to take herself. Ben’s friend was called Ava, and she was new. She lived in St. Clare Crescent, which was somewhere near the motorway, apparently. But they did not take the motorway; they took a network of small streets, some of which she had driven down before—this was the way to the garden center, that was the way to the dog groomer’s—without knowing that you could cross from one to the other if you turned at the right place.
“Would you rather?” Ben said, then he stopped.
If you did not let Ben know that you were listening, he would refuse to continue.
“What?” she said, finally.
And, now that he knew he had her full attention, he said, “Would you rather drink a cup of lava or be drowned in a lava lake?”
“Oh, Christ.”
“Would you rather?”
“Not this again.”
“Which?”
“You can’t drink lava.”
“Yes, you can.”
“In a cup?”
“A stone cup.”
“I’ll take the lake.”
“Would you rather fall off a roof or have a tree fall on your head?”
He was obsessed with choices, especially impossible ones.
“Neither. I would rather neither of those things happened to me.”
“Would you rather fall off a roof,” he insisted, “or have a tree fall on your head?”
Maybe he was obsessed with death itself. There was no getting out of it, one way or the other.
“Roof,” she said.
“O.K.”
“What about you?”
“Yeah, roof,” he admitted.
“Not your best,” she said.
He paused, took the challenge.
“Would you rather be stung to death by fire ants or strung up by your toes from a big crane until your head burst?”
“Lovely!”
He would keep going until she was completely stuck.
“Crane, please.”
“Would you rather drown in the dark or be strangled in the dark?”
He would keep going until she was actually dead.
“Seriously?”
“A huge dark lake full of eels.”
“Really not. Absolutely not. I would not rather.”
She was taken, as she drove, by the memory of a night swim, many years before Ben was born. It was in a lake, in the Irish countryside; a gang of them coming back from the pub, no moon, no sex, at a guess—not that morning, or the night before, when they were supposed to have their holiday-cottage sex—and she pulled her dress up over her head as she made her way, in the darkness, toward the lake. Of course there was a man in the group who was not, actually, the man she was seeing at the time; he was some other, forbidden man. And neither of these men would later become the father of the boy now sitting in the back seat. Getting naked in the deserted woodland in the middle of the night was a taunt to both of them—either one would do. It was all a long time ago.
The dress was a blue linen shift, loose and practical, her underwear possibly quite fancy and impractical in those days before booster seats and children with sleepovers and phones that told you which way to turn. Her body also a finer thing, back then, if only she had known it. And she was drunk, so the pathway down to the little boardwalk was patchily remembered, her experience at the time also patchy, though it slowed and cleared when she dropped her dress onto the still-warm wood and looked out over the water. There were turf grains in the silk of it that turned the lake brown, even in daylight. Now, at midnight, it was darker than you could imagine, so it was like a sixth sense, the feeling of open space in front of her. When she looked down, she saw the blackness gleam, like oil. She sat at the dock’s edge to unclip her fancy bra and shrugged it off. A man’s voice telling her to stop. Another man saying nothing. A woman’s voice, saying, “No, really, Michelle.” And she was in. She pushed out from the wooden lip as she dropped down into it, was swallowed in a bang of water that turned to a liquid silence, then she struggled back up to where the air began. Black water into black air.
As she rose and turned, she could feel the alcohol swell under the surface of her skin, and the water was not so much cold as numb. Or she was numb. The water slipped past her as she hauled her way through it, in a long, reaching overarm that took her away from everyone, even as she seemed to stay in the same place. She could tell by their voices that she was moving—the fragments of sound she caught as she plowed along the surface, out toward the center of the lake.
If it was the center. If it was even the surface she was swimming along. It was so dark and wet that it was hard to know if her eyes were closed or open. She was afraid that she was not quite level, as she swam, that she was tilting downward, afraid that when she turned her face up to inhale she would find only water. The shouts from the bank were more sporadic now; it was as though they had given up on her as she circled or tried to circle back toward them, because the scraps of sound gave her a sense of horizon and it was important not to lose this. She needed to know which way was up. She pulled the water along the sides of her body, and though she twisted into it as she went, she was not sure that she was making the turn. She should just stop a moment and get her bearings, but she could not stop; she did not want to. It was—this was the secret, sudden thing—so delicious. Not knowing which way was which, or where the edges were. She was dissolved by it. She could drown right now and it would be a pleasure.
She caught a flash of her white arm, a sinewy gleam that she followed—her body its own compass—until she heard, on the bank, the voice of the man she was supposed to sleep with, saw the intermittent cigarette glow of the man she was not supposed to sleep with (and never did, for some reason; perhaps she had him fully spooked). Her big statement was a little undercut, in the shallows, by the sharpness of the stones in the silt under her feet as she made her way up out of the lake, toward recrimination and cold-skinned sex.
She woke up the next morning with a start, the previous night’s slightly watery consummation already forgotten, wasted. It had happened without her. She sat on the edge of the bed and pulled air into her lungs. She was alive. And she put this fact into her mind. Jammed it right in the center of her mind. She could never do that again. She was twenty-four years old, and she was giving up death. Drunk or sober, there would be no more lakes after dark.
“You know, Ben, you should never swim at night,” she said now, more than twenty years later, sitting in her Hyundai hybrid. Accelerator, brake, mirror, clutch.
“Would you rather?” Ben said.
“No, really, you have to promise me not to do that, ever. Not in a lake, because there is no salt in a lake to hold you up, and especially not in the sea. You must always respect the sea. It’s bigger than you. Do you hear me? And you must never, ever swim if you have taken alcohol, or even if your friends have. If a friend has had a couple of beers when you are a teen-ager and he says, ‘Come on, it’ll be fun!,’ what do you say?”
“Would you rather,” Ben said, patiently.
“No, I wouldn’t. I really would not rather. I would not rather die one way or the other way. What is your problem, Ben?”
They were in a street of newly built semidetached houses, depressingly small and endlessly the same. Tiny gardens: rowan tree, cherry tree, silver birch, ornamental willow—a horrible pompom on a stick. She did not know what she was doing in this place. It was coming to catch her, even here. It was coming to catch her children—her own foolishness; it had followed her out of the water. The night swim was not the end of it; she had been in thrall to death for some time afterward—months, a year. Because of course you could leave the lake but you could not leave desire itself, and all its impossibilities.
Though something was made possible. Something was made real. Something was resolved by the existence of the child in the back seat.
“Would you rather,” Ben said, “live in a turkey or have a turkey live inside you?”
“What?”
“Would you rather,” he repeated, in a forbearing way, “live in a turkey or have a turkey live inside you?”
“That is a very good question,” she said.
“Would you rather?”
“That is a truly great question. That is the best one yet.” She reached to the car radio and switched it on, hoping to distract him.
“Is that the place?” The app told her to take a right. “Is that where Ava lives?”
“I don’t know.”
“She’s your friend.”
“No, she’s not. She’s not my friend. She’s just really, really pushy.” His hand rested, in anticipation, on the overnight bag beside him as she took the turn through large, open gates into a new development.
“Is this it?”
St. Clare Close, St. Clare Court. The little maze was set around an open green space, and in the center of the green was a grand, three-story building.
St. Clare’s itself.
There it was. All this time. She had lived five miles away from here, for a decade, and had never realized it was down this road, one she passed every so often, on her way somewhere else.
She had been driven here in a taxi nearly twenty years ago, when all around were green fields. She was terrified that the driver would know from the address that she was mad, though she wasn’t properly mad; she was just quite badly broken. She was sure he would know that there was a broken human being in his cab, that he would turn to sneer at her as they went through the gates, or as they were going up the driveway past tended gardens, to this large house, this facility.
The Sisters of St. Clare and St. Agnes. Private Nursing Home.
“Scraggy Aggy’s,” as it used to be known. The bin. She had typed the address into her son’s phone and thought nothing of it.
“Would you rather?” Ben said.
So that was why she had remembered the lake.
It was very strange, looking at the building from the outside. She had spent her time there in a small room and had seen the exterior perhaps twice: first in a skewed way, as she walked up the steps, and possibly once again in a backward glance when her father came to collect her. She had never gone into the gardens, which were now filled with smart new houses; it was possible that she had not been allowed. Or, more likely, she had not been supplied with clothes. She had slept a lot, or lain unmoving in her hospital-style bed. She did remember standing at a window—perhaps it was even that window on the third floor, where the building bulged out into a fat, round turret. She knew that the turret contained a flight of stairs and that she had looked out from the top of it, as a woman in a fairy tale might—though she was not in a fairy tale, she was in a fog of Mogadon, not to mention all the other junk she swallowed obediently, twice a day, wondering if she would ever, ever shit again. Nobody seemed to care about that. They cared about your feelings instead. Though “cared” was perhaps the wrong word. They observed your feelings.
“Mother,” Ben said—a word he used only when truly annoyed. She had forgotten to say “What?”
“What?” she said.
“Would you rather live in a turkey?”
“Is this the place?” she said. “Is this where she lives?”
She had slowed to a stop in the middle of the deserted street. A pair of tiny children, one of them just a toddler, were playing on the flight of broad granite steps that led up to the front door of the building that used to be Scraggy Aggy’s. The place had been turned into apartments—they probably cost a bomb. Other things came back to her as she looked at the façade: A foyer of sorts, where she had signed in. A large living room for the nuns, where her father had stood up from a chintz armchair as she walked through the door, ready to go home. It was the high-ceilinged room on the left, where the children’s mother had pinned the curtain back, to see that they did not wander far.
There had been a godforsaken day room where people went to smoke—she wondered where that was. They were all on twenty cigarettes a day, the broken ladies of the suburbs, with their trembling hands and their pretty dressing gowns. They’d sat in this stinking room, with its vinyl-covered armchairs, and looked at their wrists. She wondered who lived in that space now. Someone busy and young. Someone who put orchids on the sill of a window that had once been nailed shut. This person did not smoke. This person walked out of a lovely private flat into the public corridor where the sad people used to pace, all those years ago. Weeping, not weeping, silent, eying the pay phone.
“It’s No. 74.” Her son’s tone was one of bottomless contempt, and she saw that she had not moved, was stalled.
The toddler and the young child were actually contained by the steps, she realized. They stayed at the top, and peddled their tricycle on the flat surface. They did not approach the edge.
She had spent the past eight years of her life checking on the safety of small children.
The car rolled gently forward as Ben read out the numbers on the houses that faced onto the green: 67, 69, 71.
“Where are the evens?” she said, as they circled slowly around the back of the building as though driving into a trap. This is how her life had felt, just before it broke—everything had been too connected. And now it was happening again: the unwitting journey, the unfunny choices, the idea that her son knew, of course he did, you could smell it on her still: the brackish water of the lake.
She spotted the window of the day room, up on the second floor, and she was still up there, checking her wrists. Smoking away. Staring for weeks at a patch on the wall. Ben unknown to her. Her daughter unknown. They had not happened inside her body; they had not been born.
“There it is! Seventy-four, seventy-four!”
She stopped the car, pulled the hand brake, and twisted in her seat to look at her son, who was undoing his seat belt in the back. Ben glanced up at her, and he was beautiful. His hair needed a comb, and there was a gleam of something under his nose, but he was so very much himself. He looked at her from under long lashes, as though he had known her for a long time, and she was not inside the building. She was here now, on the outside, with him.
“Be good,” she said, as he grabbed the overnight bag and was gone. For a boy who didn’t like girls, he was quick getting to Ava’s front door.
“I’ll pick you up at eleven tomorrow.”
He came doubling back then. She thought for a moment that he wanted to kiss her goodbye, but he was just looking for his phone. She handed it through the window, then stuck her face out after it, for mischief.
“Mnnnnmm,” she said, puckering up. And he did kiss her, abruptly, before running back to the house, where Ava was now standing on the porch to welcome him in. A little blond pixie, with a sequinned heart on her T-shirt, jigging up and down at the sight of him.
The kiss was a clumsy thing. Fleshy. Swift. There was a dot of cold on her cheek, from the tip of his nose.
“Ben!” she shouted. “Hang on. Ben!”
“What?”
“I would rather have the turkey live inside me.”
“O.K.!” He took her answer quite seriously.
“No contest.”
It was just a question, she thought. And she checked the rearview mirror before pulling out.
♦
Published in The New Yorker print edition of the March, 9 2020, issue.
Ji vežė Beną pas draugę. Ši papildoma kelionė tądien ją šiek tiek suerzino. Ji ir taip turėjo ką veikti. Vis dėlto jai patiko automobilyje tvyrantis privatumo jausmas, patiko girdėti jai iš už peties atsklindant jo balsą. Žvilgtelėjusi į veidrodėlį ji kiek sulėtino greitį prieš posūkį. Benui buvo aštuoneri, savo amžiui jis smulkokas, todėl sėdėjo vaikiškoje kėdutėje, žiūrėdamas pro langą į priemiesčio gatves ir jose pastatytus automobilius. Ji tuo tarpu sekė maršrutą jo mobiliojo telefono ekrane. Telefoną buvo pritvirtinusi ant prietaisų skydelio, virš žemai įtaisytos pavarų perjungimo svirties. Buvo nelengva nepamesti iš akių mažos kryptį žyminčios strėlytės Beno katastrofiškai suskaldytame telefono ekrane – jis beveik nepaleisdavo to daikto iš rankų, nebent netyčia numesdavo. Dabar jis žiūrėjo pro langą į tikrą pasaulį, lyg šiek tiek stebėdamasis, kad jo išvis esama.
– Man nepatinka Baris Makintairas, – pasakė jis.
– Nepatinka? Kodėl?
Automobilyje jiems geriausiai pavykdavo pasišnekėti. Jeigu būtų namie, jis tikriausiai pasakytų „Nežinau“ arba „Nepatinka, ir viskas“. Bet jie buvo automobilyje, ir jis pasakė:
– Bet šiaip berniukai man patinka. Man tikrai patinka berniukai.
– Aišku, kad patinka.
Ji pasvarstė, kodėl jiems nepavyksta kalbėtis akis į akį. Kodėl į jį nukreiptas jos žvilgsnis vertė jį gūžtis ir muistytis po rūbais?
– Tu ir pats esi berniukas.
– Taip, žinau, – pasakė jis.
Žinoma, ji buvo jo motina, todėl žiūrėdama į jį visada arba tikrindavo, ar nieko nereikia pataisyti, arba juo grožėdavosi. Nors bandė taip nedaryti. Tikrai stengėsi nepasidaryti kaip viena iš tų moterų, kurios liepia vaikams sėdėti tiesiai arba nežaisti su plaukais.
– Tai ką gi.
Žvilgtelėjusi į užpakalinio vaizdo veidrodėlį pamatė tik jo viršugalvį. Jo šiurkštūs plaukai per žiemą patamsėjo. Po metų ar dviejų bus visiškai rudi.
– Man tiesiog labai nepatinka krepšinis.
– Tikrai?
– Tikrai.
Neseniai jis pavartojo žodį „gėjus“ kaip įžeidimą. Per pietus apie kažką pasakė „Kaip koks gėjus“. Jo jaunesnioji sesutė iš netikėtumo užsikirto vidury sakinio.
– Tau gi tikrai patinka krepšinis, – draugiškai pasakė ji. Toks melas.
Jis nieko neatsakė.
– O Baris Makintairas žaidžia krepšinį?
Užpakalinio vaizdo veidrodėlyje pamatė jį kilstelint ranką prie veido.
– Neliesk rankomis nosies! – pasakė ji.
Buvo sunku susilaikyti. Jos vaikų grožis buvo toks laikinas. Jie buvo tokie tobuli, o paskui jau netobuli. Ji per daug juos mylėjo, kad paliktų ramybėje.
Ji važiavo toliau, o jis stebėjo Dublino priemiesčius: pavasarinius medžius, sublokuotus namus, šiltai prisirengusią pagyvenusią vietinę gyventoją, vedžiojančią šunį. Telefono programėlė juos vedė pažįstamos gatvės kryptimi. Pats maršrutas vis dėlto buvo nepažįstamas, tokiu ji neprisimena anksčiau važiavusi. Beno draugė buvo vardu Eiva. Nauja draugė, gyvenanti Šventosios Klaros gatvėje – atrodo, kad netoli greitkelio. Bet jie važiavo ne greitkeliu, o tarpusavyje susipynusiomis gatvelėmis. Kai kuriomis ji jau buvo važiavusi – štai ši veda į sodo reikmenų parduotuvę, o ana į šunų kirpyklą – nors net nenutuokė, kad viena veda prie kitos, tereikia reikiamoje vietoje pasukti.
– Ką rinktumeisi? – paklausė Benas, tada nutilo.
Jei neduodavai Benui ženklo, kad klausaisi, jis atkakliai nutildavo nebaigęs sakyti, ką pradėjo.
– Ką? – pagaliau paklausė ji.
Dabar, kai jau buvo tikras, kad visas jos dėmesys sutelktas į jį, jis pasakė:
– Ką rinktumeisi, išgerti puodelį lavos, ar paskęsti lavos ežere?
– O Jėzau.
– Ką rinktumeisi?
– Tik ne tai.
– Tai ką rinktumeisi?
– Lavos neįmanoma gerti.
– Įmanoma.
– Iš puodelio?
– Akmeninio puodelio.
– Imčiau ežerą.
– Ką rinktumeisi, nukristi nuo stogo, ar kad ant galvos užvirstų medis?
Jis buvo tiesiog apsėstas minčių apie pasirinkimus, ypač neįmanomus.
– Abu variantai blogi. Nenorėčiau nė vieno.
– Ką rinktumeisi, ar nukristi nuo stogo, – primygtinai toliau klausė jis, – ar medį ant galvos?
Gal labiausiai jį buvo apsėdusi mintis apie mirtį. Nuo jos bet kokiu atveju nebuvo įmanoma išsisukti.
– Stogą, – pasakė ji.
– Gerai.
– O tu ką rinktumeisi?
– Irgi stogą, – prisipažino jis.
– Šitą nelabai apgalvojai, – pasakė ji.
Jis kiek patylėjo. Priėmė iššūkį.
– Ką rinktumeisi, būti mirtinai sukandžiota skruzdžių, ar tol kyboti pakabinta už kojų pirštų ant didelio krano, kol sprogs galva?
– Gražiai pasakyta!
Jis nenustodavo, kol ji visiškai nebežinodavo, ką sakyti.
– Prašyčiau krano.
– Ką rinktumeisi, paskęsti tamsoje, ar būti pasmaugta tamsoje?
Jis nenustos, kol ji iš tikrųjų numirs.
– Rimtai?
– Dideliam ežere, pilnam ungurių.
– Tikrai ne. Nė už ką. Šito nesirinkčiau.
Važiuodama ji prisiminė naktinį pasiplaukiojimą prieš daugelį metų, dar iki gimstant Benui. Ežere, Airijos kaimo vietovėje. Jų draugija traukė namo iš baro. Naktis be mėnulio, tikriausiai ir be sekso – nei tą rytą, nei praėjusią naktį, kai jie lyg ir turėjo tuo užsiimti atostogoms išnuomotame vasarnamyje, ir tamsoje eidama link ežero ji nusitraukė suknelę per galvą. Draugijoje, aišku, buvo vyras, bet ne tas, su kuriuo ji tuo metu susitikinėjo. Tai buvo kažkoks kitas, uždraustas vyras. Nė vienas iš šitų vyrų netapo ant užpakalinės sėdynės dabar sėdinčio berniuko tėvu. Vidurnaktį nusirenginėdama dykrose ji šaipėsi iš jų abiejų – abu tam vienodai tiko. Viskas buvo seniai.
Suknelė buvo paprastai sukirpta iš mėlyno lino, laisva ir praktiška, o jos apatiniai rūbai tikriausiai visai prašmatnūs ir nepraktiški – tais laikais dar nebuvo vaikiškų kėdučių, pas draugus nakvojančių vaikų ir telefonų, aiškinančių, kokiu keliu pasukti. Jos kūnas anuomet taip pat buvo puikesnis. Jei tik būtų tą žinojusi. Be to, ji buvo girta, todėl prie jūros vedantį medinį takelį prisiminė tik miglotai, o visi jausmai taip pat priminė iš tamsos išnirusias skeveldras, regis, sulėtėjusias ir paryškėjusias vos jai spėjus numesti nusivilktą suknelę ant įšilusio medinio takelio ir pažvelgti į priešais plytintį vandenį. Šilkinis jo audinys buvo nubarstytas durpių grūdeliais, nuo kurių ežero spalva net dienos šviesoje atrodydavo rusva. Dabar, vidurnaktį, buvo tamsiau, nei galėtum pamanyti, tad prieš ją atsivėrusios erdvės jausmas prilygo šeštajam pojūčiui. Pažvelgusi žemyn, pamatė, kad tamsa mirguliuoja kaip pasiliejusi alyva. Ji atsisėdo ant prieplaukos krašto, atsisegė prašmatniąją liemenėlę ir kilstelėjusi pečius leido jai nuo jų nuslysti. Girdėjosi vyro balsas, sakantis kad taip nedarytų. Iš kito vyro nė žodžio. Moters balsas, sakantis: „Ne, Mišele, to tai jau per daug.“ Tada ji nėrė į jūrą. Atsistūmė nuo medinės briaunos ir įsimerkė į vandenį, kuris pasitiko ją staigiu smūgiu, iškart ją prarydamas ir čia pat apgaubdamas skysta tyla, tada ėmė įnirtingai irtis aukščiau, ten, kur vandens paviršiuje prasidėjo oras. Juodas vanduo perėjo į juodą orą.
Iškilusi į paviršių ir apsigręžusi pajuto, kaip po jos odos paviršiumi brinksta alkoholis, o vanduo atrodė ne tiek šaltas, kiek nejudrus. Gal nejudri buvo ji pati. Ji skynėsi kelią per vandenį ilgais, kibiais kraulio grybšniais, su kiekvienu toldama nuo kitų, nors ir atrodė, kad stovi vietoje, o vanduo slydo jos kūnu. Kad vis dėlto juda, galėjo pasakyti iš jų balsų, pavienėmis atplaišomis pasiekiančių jos ausis jai tebesiiriant ežero paviršiumi link paties jo vidurio.
Jeigu tai išvis buvo jo vidurys. Jeigu ji išvis plaukė jo paviršiumi. Buvo taip tamsu ir šlapia, kad ji gerai nė nesuvokė, ar jos akys užmerktos, ar atmerktos. Bijojo, kad plaukdama neišlaiko tiesios trajektorijos, kad grimzta gilyn, ir kad kai kitąkart kilstelės galvą įkvėpti oro, aplink bus tik vanduo. Nuo kranto atsklindantys šūksniai dabar skambėjo tik retkarčiais, lyg jos draugija būtų numojusi į ją ranka. Ji suko jų pusėn, ar bent bandė, nes jų balsų nuotrupos jai suteikė bent kokį atskaitos tašką, kurio buvo labai svarbu neprarasti. Jai reikėjo žinoti, kur viršus. Judėdama jautė, kaip vanduo sruvena jos šonais, bet nors ir visu kūnu nėrė į posūkį, nebuvo tikra, kad jai vis dėlto pavyko pasukti. Jai reikėtų bent akimirkai stabtelėti ir susivokti, kur atsidūrė, bet sustoti negalėjo. Ir nenorėjo. Ją buvo apėmęs – slapčia, netikėtai – labai malonus jausmas. Ta nežinia, kur kas yra, kur viskas prasideda ir baigiasi. Tas jausmas ją užvaldė. Jeigu dabar nuskęstų, patirtų dar didesnį malonumą.
Tamsoje ji pastebėjo savo pačios odos baltumą, švytintį raumeningos rankos šmėstelėjimą, lyg jos kūnas sau pačiam būtų tapęs kompasu. Tik tada išgirdo nuo kranto atsklindant vyro, su kuriuo turėjo miegoti, balsą, pamatė rusenančią vyro, su kuriuo miegoti neturėjo (kažkodėl ir nemiegojo; gal todėl, kad jį iš rimtųjų įbaugino), cigaretės švieselę. Sugrįžimo efektingumą šiek tiek apardė sekluma, ant kurios užplaukė, aštrūs dumble besislepiantys akmenys, aižantys jai pėdas, kol ropštėsi iš ežero į krantą, kur jos laukė gižūs kaltinimai ir šaltaodiškas pasimylėjimas.
Kitą rytą ji pabudo krūptelėjusi. Vakar galiausiai įvykęs šiek tiek vandeningas suartėjimas jau buvo išmestas, ištrintas iš atminties. Ji jame net nedalyvavo. Dabar atsisėdo ant lovos krašto ir į plaučius įtraukė oro. Ji buvo gyva. Ir gerai įsidėmėjo šį faktą. Įstūmė jį į patį savo minčių vidurį. Daugiau ji taip niekada nedarys. Jai buvo dvidešimt ketveri, ir ji atsisakė mirties. Nesvarbu, ar bus girta, ar blaivi, daugiau jokių plaukiojimų po tamsius ežerus.
– Žinai, Benai, tamsoje niekada neplaukiok, – dabar pasakė ji, praėjus daugiau kaip dvidešimčiai metų, sėdėdama savo Hyundai hibridiniame automobilyje. Akceleratorius, stabdis, veidrodėlis, sankaba.
– Ką rinktumeisi? – paklausė Benas.
– Ne, rimtai, turi man pažadėti, kad taip niekada nedarysi. Nei ežere, nes ežere nėra druskos, kuri tave iškeltų į paviršių, nei juo labiau jūroje. Visada prisimink, kad jūrą reikia gerbti. Ji didesnė už tave. Girdi, ką sakau? Ir dar niekada, nė už ką neplaukiok, jeigu būsi išgėręs arba jeigu tavo draugai bus išgėrę. Kai būsi paauglys ir kai koks draugas išlenkęs kelis alaus sakys „Einam, taigi bus linksma!“, žinai, ką jam pasakyk?
– Ką rinktumeisi? – kantriai pasakė Benas.
– Ne, nesirinkčiau. Tikrai mieliau nesirinkčiau. Nenorėčiau mirti nei vienaip, nei kitaip. Kokios problemos, Benai?
Jie buvo naujų, slogiai ankštų ir visiškai vienodų blokinių namų pristatytoje gatvėje. Mažyčiai sodai: šermukšnis, vyšnia, karpotasis beržas, dekoratyvinis gluosnis – kaip koks atkarus bumbulas ant pagaliuko. Ji nežinojo, ką tokioje vietoje išvis veikia. Net čia viskas ją pasivijo. Vijosi net jos vaikus – tas jos pačios kvailumas. Išsekė paskui ją iš vandens. Naktiniu pasiplaukiojimu viskas nesibaigė; dar ilgai po to ji buvo įkalinta mirties vergovėje, kelis mėnesius, gal metus. Nes iš ežero išsilaisvinti, aišku, galėjai, bet ne iš paties troškimo ir visko, kas jame neįmanoma.
Vis dėlto kai kas tapo įmanoma. Kai kas tapo tikrove. Kai kas išsisprendė atsiradus vaikui, sėdinčiam ant užpakalinės sėdynės.
– Ką rinktumeisi, – pasakė Benas, – ar gyventi kalakuto viduje, ar kad kalakutas gyventų tavyje?
– Ką?
– Ką rinktumeisi, – pakančiai pakartojo jis, – ar gyventi kalakuto viduje, ar kad kalakutas gyventų tavyje?
– Labai geras klausimas, – pasakė ji.
– Ką rinktumeisi?
– Tikrai puikus klausimas. Šitas kol kas pats geriausias, – ištiesusi ranką ji įjungė automobilio radiją, tikėdamasi, kad nukreips jo dėmesį.
– Ar tikrai čia? – programėlė jai nurodė sukti į dešinę. – Ar čia gyvena Eiva?
– Nežinau.
– Ji tavo draugė.
– Ne. Ji ne mano draugė. Ji tik labai, labai įkyri, – jai pasukus pro didelius, atvirus vartus, vedančius į naują kvartalą, jis nekantriai uždėjo ranką ant krepšio, kuriame buvo supakuoti nakvynei skirti daiktai.
– Ar čia?
Šventosios Klaros gatvė, Šventosios Klaros rūmai. Aplink žalią pievelę buvo išsiraizgęs nedidelis labirintas, o jos viduryje stovėjo didingas triaukštis pastatas.
Pats Šventosios Klaros pastatas.
Štai ir jis. Buvo čia visą laiką. Ji dešimt metų gyveno už penkių mylių nuo čia ir niekada nežinojo, kad čia vedė tas pats kelias, kuriuo ji dažnai važiuodavo keliaudama kur nors kitur.
Beveik prieš dvidešimt metų čia ją atvežė taksi, kai aplink dar tebuvo vien žaliuojantys laukai. Ji baiminosi, kad iš adreso vairuotojas supras, kad ji pamišusi, nors iš tikrųjų pamišusi nebuvo, tik gana sunkiai sužeista. Buvo įsitikinusi, jog jis žinos, kad jo taksi sėdi sužeistas žmogus, kad jiems įsukant pro vartus arba važiuojant pro gražiai prižiūrėtus sodus į šį didelį namą, šią įstaigą vedančia alėja, atsigręžęs ims iš jos šaipytis.
Šventosios Klaros ir Šventosios Agnietės seserijos. Privatūs slaugos namai.
Kažkada ją dar vadindavo „Klaros Paliegnietės“ slaugos namais. Durnynu. O ji pati be menkiausio įtarimo įvedė adresą į sūnaus telefoną.
– Ką rinktumeisi? – pasakė Benas.
Tai štai kodėl ji prisiminė ežerą.
Buvo labai keista žiūrėti į pastatą iš lauko. Ten būdama daugiausia laiko ji praleido mažame kambarėlyje ir eksterjerą matė gal du kartus: pirma akies kampučiu, lipdama laiptais, paskui tikriausiai dar kartą atsigręžusi pasižiūrėti, kai jos pasiimti atvažiavo tėvas. Ji niekad nevaikščiodavo po sodus, kurių vietoje dabar buvo pristatyta naujų, šiuolaikiškų namų; gali būti, kad jai neleisdavo ten eiti. Dar labiau tikėtina, kad ji neturėjo tam tinkamų drabužių. Ji daug miegodavo arba tiesiog nejudriai gulėdavo panašioje į ligoninės lovoje. Prisiminė, kaip stovi prie lango – gal to trečiame aukšte, kur pūpsojo storas, apvalainas bokštelis. Ji žinojo, kad bokštelyje esama laiptinės ir kad anuomet ji stovėjo ant paties laiptų viršaus, kaip pasakos herojė – bet ji gyveno ne pasakoje, o Mogadono migloje, neskaitant dar krūvos šlamšto, kurį sąžiningai rijo du kartus per dieną, nerimaudama, ar kada nors dar šiks. Niekam daugiau, panašu, tai nerūpėjo. Jiems rūpėjo tik tavo jausmai. Nors „rūpėjo“ greičiausiai čia netinkamas žodis. Jie stebėjo tavo jausmus.
– Mama, – pasakė Benas. Šitą žodį vartodavo tik rimtai supykęs. Ji pamiršo pasakyti „Ką?“.
– Ką? – paklausė ji.
– Ką rinktumeisi, ar gyventi kalakuto viduje?
– Ar čia? – paklausė ji. – Ar ji čia gyvena?
Ji sulėtino greitį ir sustojo viduryje tuščios gatvės. Ant plačių granito laiptų, vedančių prie pagrindinių durų į pastatą, anksčiau žinomą kaip Klaros Paliegnietės slaugos namai, žaidė pora vaikų, vienas jų dar tik pradedantis vaikščioti kūdikis. Pastate buvo įkurti butai – tikriausiai kainuojantys krūvą pinigų. Žvelgdama į fasadą ji prisiminė kitus dalykus: vestibiulį, jei jį taip galima pavadinti, kur užsiregistravo atvykusi. Didelę vienuolių svetainę, kurioje jos tėvas pakilo nuo kartūnu aptraukto fotelio, kai ji įėjo pro duris, pasiruošusi važiuoti namo. Dabar tai kambarys aukštomis lubomis kairėje pusėje. Žaidžiančių vaikų mama buvo nuo jo lango atitraukusi užuolaidą, pro jį stebėdama, kad jie per toli nenuklystų.
Dar buvo Dievo užmirštas bendrasis kambarys, kur žmonės eidavo parūkyti – ji bandė prisiminti, kurioje pastato vietoje jis galėtų būti. Jos visos surūkydavo po dvidešimt cigarečių per dieną – palūžusios priemiesčių gyventojos drebančiomis rankomis ir dailiais chalatais. Jos sėdėdavo tame dvokiančiame kambaryje, vinilu aptrauktuose foteliuose, žiūrėdamos į savo riešus. Ji galvojo, kas dabar ten gyvena. Koks nors jaunas, užsiėmęs žmogus. Lange, kuris anksčiau buvo aklinai užkaltas, išstato orchidėjas. Nerūko. Iš gražaus buto išeina į bendrą koridorių, kuriuo prieš daugelį metų pirmyn atgal vaikštinėdavo liūdintys žmonės. Liedami ašaras, neliedami ašarų, tylėdami, šnairuodami į taksofoną.
– Septyniasdešimt ketvirtas, – jos sūnaus balse girdėti bedugnė panieka. Ji tik dabar suvokė, kad per šį laiką nė karto nesujudėjo, tik sėdėjo sustingusi.
Taip pat suprato, kad vaikas ir kūdikis buvo įsikūrę ant laiptų ir niekur toliau nesiruošė. Jiedu sėdėjo pačiame viršuje ir ant plokščio paviršiaus stumdė triratuką. Prie krašto net nesiartino.
Pastaruosius aštuonerius metus ji praleido tikrindama, kad maži vaikai būtų saugūs.
Automobiliui lėtai riedant pirmyn, Benas garsiai skaitė ant į pievelę atgręžtų namų užrašytus numerius: šešiasdešimt septintas, šešiasdešimt devintas, septyniasdešimt pirmas.
– Kur lyginiai? – paklausė ji jiems sukant palei užpakalinę didžiojo pastato pusę, lyg leidžiantis į spąstus. Toks prieš sugriūdamas buvo ir jos gyvenimas – viskas buvo per daug susiję tarpusavyje. Dabar viskas kartojosi iš naujo: neplanuota kelionė, nejuokingi pasirinkimai, mintis, kad jos sūnus viską žino. Aišku, kad žino, į ją vis dar įsismelkęs tas kvapas – sūroko ežero vandens.
Ji pastebėjo bendrojo kambario langą antrame aukšte. Ji vis dar ten buvo, žiūrėdama į savo riešus. Rūkydama. Savaičių savaitėmis spoksodama į lopinėlį ant sienos. Nepažinodama Beno. Nepažinodama savo dukters. Jie dar nebuvo atsiradę jos kūne; dar nebuvo gimę.
– Va kur! Septyniasdešimt ketvirtas, septyniasdešimt ketvirtas!
Ji sustabdė automobilį, patraukė rankinio stabdžio svirtį ir pasisuko sėdynėje taip, kad matytų sūnų, kuris automobilio gale atsiseginėjo saugos diržą. Benas pasižiūrėjo į ją. Jis buvo gražus. Jam reikėjo susišukuoti plaukus, po nosimi buvo matyti prikibęs kažkoks trupinėlis, bet jis buvo Benas, ir niekas kitas. Jis žiūrėjo į ją iš po ilgų blakstienų, lyg jau seniai būtų ją pažinojęs. Ji nebuvo to pastato viduje. Dabar ji buvo čia, lauke, su juo.
– Gražiai elkis, – pasakė ji. Jis pasičiupo krepšį ir per akimirką iššoko laukan. Kaip mergaičių nemėgstantis berniukas labai jau skubėjo atsidurti prie Eivos durų.
– Pasiimsiu tave rytoj vienuoliktą.
Tada jis atskubėjo pas ją. Akimirką ji pagalvojo, kad ji nori pabučiuoti ją atsisveikindamas, bet jis tik ieškojo savo telefono, kurį ji jam padavė pro langą, tada šelmiškai iškišo galvą.
– Mnnnnmmm, – pasakė, atkišdama lūpas bučiniui. Ir jis tikrai ją pabučiavo, skubriai, tuoj pat apsisuko ir tuoj pat nubėgo atgal prie namo, kurio tarpduryje jo jau laukė Eiva. Smulkutė šviesiaplaukė fėja su žvyneliais nusagstytu širdelės piešiniu ant marškinėlių. Taip džiaugėsi jį matydama, kad ėmė šokinėti aukštyn žemyn. Bučinys buvo nerangus. Mėsingas. Skubus. Sau ant skruosto ji jautė šaltą žymę, paliktą jo nosies galiuko prisilietimo.
– Benai! – šūktelėjo ji. – Palauk. Benai!
– Ką?
– Rinkčiausi, kad kalakutas gyventų manyje.
– Gerai! – jis kuo rimčiausiai priėmė jos atsakymą.
– Jokių abejonių.
Tai tik klausimas, pamanė ji. Ir prieš išvažiuodama žvilgtelėjo į užpakalinio vaizdo veidrodėlį.
Translation Commentary
Kotryna Garanasvili
Translation is, essentially, the most efficient way of close reading. Anne Enright’s writing makes for a very convincing confirmation of this assumption. In my view, there is hardly a better, or more entertaining way to analyse a literary work than through the practice of translating it. Largely, translation is an exposition of sorts. Things that might otherwise be challenging to notice suddenly find themselves under a very strong magnifying glass – that of another language. The original text is put to test, and then the language is put to test. The translator and their skills go through a test of their own, sure enough. But more than anything, it’s a conversation between two languages, two different realms, with one (ideally) welcoming the other in and the other making itself comfortable.
At first glance, everything in the story is perfectly balanced. The opening is the most domestic of scenes – a mother making time in her busy day to take her child to a sleepover at a friend’s house. The scenery changes as much as the views from the window that her son, Ben, is observing from the back seat – street after street, similar–looking houses, parked cars, trees, a usual landscape of a suburb. There are only two vivid exceptions, two vivid memories the protagonist, Michelle, is transported to. One is provoked by Ben’s words, a distant memory of a night swim many years ago. The other is brought by an unexpected reunion with a building, which has gone through some fundamental changes – it is no longer a nursing home where the protagonist turns out to have spent a significant episode of her life, but a peaceful–looking apartment building. Other than the protagonist’s patchy memories, we don’t get much more than an aesthetic account of everyday experiences.
Yet, they are just as unnerving, dangerous, and mysterious as the black, deep water of the lake where the protagonist has a life–changing encounter with death on a drunken night. Years later, she recalls that memorable day, realizing it might have stayed in the past but is in fact very much a part of her current reality, immersing her every thought and action with a menacing truth that lies within it.
Enright delivers these experiences in a beautiful, sparing and unassuming way. Accordingly, while her style gives a sense of clean, laconic simplicity, it brings its own challenges. Her language is spare – everything within it is used to the maximum. Her writing consists of intricate, subtle components, each carrying its own message, and each performing an important mission. Everything is condensed into a weightless, toned whole that manages to convey the weight it indicates without putting its load on the reader.
The rest of the story lingers off–stage – it has to be uncoded from signs, read between the lines. This is where the challenges of the translation begin. One of Enright’s stylistic aspects, an unassumingly inventive language, is particularly interesting to explore through translation. Sometimes, new words are invented, or rare variations of known words are used. A memorable example is cold-skinned. To render it, I decided to go with a direct Lithuanian equivalent, šaltaodis/šaltaodiškas, which offers the same structure as the English original, combined from šaltas – cold and oda – skin. Just as in English, this word sounds grammatically correct and cogent. In other words, it sounds like a word that could easily be included in dictionaries or used more often but at the same time remains unusual. The author uses this word to describe a sexual act, which the protagonist didn’t feel like she was even participating in. It carries a strong resemblance to the word cold–blooded (the Lithuanian equivalent šaltakraujis – just as in English, a commonly used word that appears in dictionaries), automatically bringing associations that are linked to this word. Michelle’s experience is indeed what this word indicates – unfeeling, emotionally detached, devoid of sentiment. Yet there’s more to it – the image of skin is particularly striking, offering an additional reference to intimacy, uncovered bodies touching each other. Where otherwise it could indicate sensuality, it produces an entirely different effect. The contrast, itself, is many–folded and striking. It doesn’t only arrive from the two different images, but also the throwing, distinct newness of the word itself, its linguistic quality, the fact that it’s otherwise correct, logical, but not normally used and not included in dictionaries. The newness of the word calls attention to it. At the same time, it emits a signal of being important, a signal that it is, in fact, very important in itself. It’s not merely a play with language – it goes on to perform a function and transmit one of the potent messages that Enright employs so efficiently.
There’s another stylistic aspect, very closely connected to the inventiveness, which I’d like to indicate as slight morphological and syntactic jars. The text that flows consistently for a while, in an articulate, carefully and immaculately constructed coarse, is suddenly interrupted by a different kind of construction: it’s harsher, sudden, and it always shows up without a warning. It appears out of nowhere. Incomplete, expressive, exclamation–like phrases that stand in a jarring contrast to the previously flawless, steady flow. They are much like pebbles thrown on a calm surface of water, making ripples before they relax into the steady surface again. Examples include terse phrases such as Accelerator, brake, mirror, clutch, or even terser That lie and The bin. Are they, again, calling attention to themselves? Are they standing out on purpose, wanting to be seen? To my mind, they indicate the protagonists way of thinking, her character more than anything does – and so her honest, diligent retelling of what’s happening is interrupted by her authentic, genuine, untamed reactions, which seem to be snappy, emotional, and uncontrolled. In the limited time and space, this is how her true character is expressed – it keeps showing up and demanding to be noticed. I kept many of them in the Lithuanian version – their jarring nature almost unchanged. For instance, the bin – referring to a loony-bin, an informal way to refer to a mental institution, turns to durnynas. Being the only component of a sentence, this word carries a lot of weight. The bin might not be immediately recognizable – it provides the reader with a slightly confusing riddle, yet it refers very clearly to the slang expression. Meanwhile, durnynas is a slang expression referring to the same thing, not commonly used in literary expressions – a more formal and accepted version of this word would be beprotnamis. Yet the unusual nature of durnynas is what brings it closer to the original version and the function it performs. At times, I would opt to slightly soften the jars, as Lithuanian might be slightly less forgiving to incomplete, harsh syntactic structures than English – they’re likely to throw the reader slightly off course. For instance, in the sentence <...> she made her way up out of the lake, toward recrimination and cold-skinned sex, I felt a little more explanation was needed to recrimation – plain kaltinimai didn’t seem to contain the taste of the original, and so I added a brief adjective, turning it into gižūs kaltinimai – literally, sour recrimation. This nuance can only be sensed in the original and is not specifically expressed, while Lithuanian seems to be asking for more specificity. Otherwise, the phrase would sound unusual, almost naked in Lithuanian, possibly distracting the reader from the whole original intent and focus point.
Many of Enright’s other inventive, unusual combinations of words convert into Lithuanian without much trouble, retaining their catchy nature. Examples include forbidden man (uždraustas vyras), bottomless contempt (bedugnė panieka), liquid silence (skysta tyla), was giving up death (atsisakė mirties). None of these particular combinations are commonly used in Lithuanian, if at all. There are ways to express them in a more regular way – let’s say, bedugnė panieka could be rendered to a less intrusive begalinė panieka – endless contempt. Yet there is nothing too jarring in these rather unusual combinations, or too distracting. On the contrary, they serve as interesting reminders of the ways that language can be experimented with. As a translator, I consider them to be a faithful tribute to Enright’s style. Eventually, in Enright’s case, English and Lithuanian seem to enter a conversation of their own, with the realm of the latter giving in to the original, somewhat reluctantly, at first, but then, with some adjustments, willingly making room and greeting it in.